1556 m. ruduo

Pirmą mėnesį ištrūkusi iš Karpenterių namų nedideliame savo knygynėlyje mėgavausi laisve. Porą kartų sutikau anytą ir dvi iš vyro seserų turguje ir prieplaukoje. Danielio motina nusigręžė, tarsi nebūtų manęs pastebėjusi, o seserys badė pirštais ir kumšėjo viena kitą, tarsi būčiau raupsuotoji, o laisvė būtų liga, kuria jos gali užsikrėsti per daug prisiartinusios. Kasnakt lovoje išsikėtodavau rankomis ir kojomis į visus kampus kaip jūros žvaigždė, džiaugdamasi dėl erdvės, ir dėkojau Dievui, kad vėl galiu vadintis laisva moterimi ir miegoti lovoje viena. Kasryt pabusdavau džiūgaudama, jog nereikia derintis prie kažkieno dienotvarkės. Galėdavau apsiauti savo tvirtus pasivaikščiojimo batus, kuriuos paslėpdavo suknelė, paleisti presą, nueiti į kepyklą pusryčių, į smuklę — papietauti su tėvu, galėjau elgtis, kaip norėjau, o ne taip, kaip jaunamartė, besistengianti įtikti reikliai savo anytai.

Danielio nemačiau pusantro mėnesio, o tada tiesiogine žodžio prasme atsitrenkiau į jį eidama iš bažnyčios. Man tekdavo sėdėti atokiausiai nuo altoriaus; kaip pabėgusi žmona buvau tokioje nuodėmėje, kad ją galėjo nuplauti tik visiška atgaila ir grįžimas pas vyrą, jeigu tas norėtų mane priimti. Pats kunigas man pasakė, kad esu ne geresnė už svetimautoją, dargi blogiau, nes nuodėmę padariau savo valia, o ne kieno nors raginama. Už šitą nuodėmę jis sudiktavo man sąrašą bausmių, kurį įvykdyti vargu ar spėčiau iki kitų Kalėdų. Buvau pasiryžusi likti pamaldi kaip visada ir daug vakarų praleidau ant kelių bažnyčioje, dalyvaudavau Mišiose apsirišusi galvą juodu šalių, įsitaisiusi bažnyčios gale. Taip, iš atokiausio tamsaus klaupto žengdama į skaistų durų stačiakampį, apakinta saulės atsitrenkiau į Danielį Karpenterį.

— Hana! — tarė jis sulaikydamas mane ranka, kad nenugriūčiau.

— O, Danieli.

Akimirką pastovėjome priešais žvelgdami vienas kitam į akis. Mane nutrenkė geismo žaibas ir supratau, kad geidžiu vyro taip, kaip jis manęs. Paskui pasitraukiau į šoną, nuleidau galvą ir sumurmėjau: „Atsiprašau.”

— Ne, palauk, — karštai sušuko jis. — Kaip gyveni? Ar tėvukas sveikas?

Pakėliau akis gniauždama juoką. Aišku, kad jis žinojo atsakymus į abu klausimus. Turėdamas tokias šnipes, kaip jo motina ir seserys, jis tikriausiai iki paskutinės raidės žinojo, ką spaudžiu presu, kas pietums mūsų podėlyje.

— Taip, — atsakiau. — Abu gyvename gerai. Ačiū.

— Aš tavęs baisiai pasiilgau, — suskubo atsakyti jis, bandydamas mane sulaikyti. — Labai troškau su tavimi pasišnekėti.

— Man labai gaila, Danieli, — atsakiau šaltai, — bet aš neturiu ką pasakyti. Atleisk.

Norėjau sprukti, kol jis neįtraukė manęs į šnekas, kol nesupykdė, nenuliūdino, neprivertė pavydėti iš naujo. Nenorėjau jausti jam nieko: nei aistros, nei apmaudo. Norėjau likti jam abejinga, todėl apsisukau ant kulno ir patraukiau šalin.

Dviem žingsniais mane pavijęs jis uždėjo ranką man ant peties.

— Hana, negalime gyventi šitaip, atskirai. Taip negerai.

— Danieli, mums nereikėjo tuoktis. Štai kur buvo klaida, o ne mūsų išsiskyrimas. O dabar paleisk mane.

Jo ranka nusileido prie šono, bet žvilgsnis tebelaikė.

— Ateisiu į jūsų knygyną antrą popiet, — pasakė jis ryžtingai. — Ir norėsiu pasikalbėti su tavimi viena. Jeigu būsi išėjusi, palauksiu, kol sugrįši. Aš visko taip nepaliksiu, Hana. Turiu teisę su tavimi pasikalbėti.

Iš bažnyčios ėjo žmonės, kiti laukė įeiti. Nenorėjau patraukti daugiau dėmesio nei spėjau patraukti, Kalė pagarsėjusi kaip pabėgusi jaunamartė.

— Gerai, antrą, — linktelėjau jam ir nuėjau takeliu. Jo motina ir seserys, ėjusios į bažnyčią įkandin Danielio, pasikėlė sijonus nuo tako akmenų, tarsi bijodamos išsitepti ten, kur mano praeita. Aš begėdiškai nusišypsojau joms. „Labas rytas, panelės Karpenter, — linksmai pasisveikinau. — Labas rytas, ponia Karpenter.” O paėjusi tiek, kad nebesiekė jų ausų, pridūriau: „Kad jūs supūtumėte!”

Danielis pasirodė antrą, ir aš nusivedžiau jį akmeniniais laipteliais netoli mūsų namų ant miesto sienos pylimo, nuo kurio viršaus buvo matyti Anglų siena ir Prancūzija. Miesto sienos priedangoje augo nauji namai, kuriuose glaudėsi auganti anglų populiacija. Jeigu prancūzai kada nors puls mus, šiems naujakuriams teks palikti savo židinius ir sprukti už sienų. Kad prancūzai prisiartintų, reikėjo įveikti iš jūros vartų pripildomus kanalus, aštuonis didžiulius fortus, apsauginius pylimus ir atkaklų gynybos planą. Jeigu priešams pavyktų viską įveikti, jiems tektų stoti priešais patį įtvirtintą Kalė miestą, kuris, kaip visi žino, yra neįveikiamas. Patys anglai atsikovojo jį prieš du šimtmečius po vienuolika mėnesių trukusios apsiausties, kai bado neištvėrę miestelėnai patys pasidavė. Uosto sienos taip ir nebuvo pralaužtos. Ir nebus, nes šis miestas garsėjo kaip nei jūra, nei sausuma neįveikiama citadelė.

Atsišliejusi į sieną, žvelgdama pietų pusėn, į Prancūziją, laukiau, ką jis pasakys.

— Susitariau su ja daugiau nebesusitikti, — tyliai, bet ramiai ištarė Danielis. — Sumokėjau jai tam tikrą sumą pinigų, dar vieną duosiu, kai pradėsiu gydytojo praktiką. Po to daugiau niekada nepamatysiu nei jos, nei vaiko.

Linktelėjau, bet nieko neatsakiau.

— Ji atleido mane nuo įsipareigojimų, jos šeimininkas su žmona pažadėjo įsivaikinti vaiką ir užsiauginti kaip savo vaikaitį. Jis daugiau manęs nepamatys ir nieko neprašys. Užaugs be tėvo. Jis net neprisimins manęs.

Vyras laukė, ką pasakysiu. Aš tebetylėjau.

— Ji jauna ir... — Danielis ėmė ieškoti žodžio, kuris manęs neįžeistų, — geros išvaizdos. Ji tikrai ištekės už kito vyro, o tada pamirš mane, kaip aš pamiršau ją. — Patylėjęs pridūrė: — Todėl nėra jokios priežasties mums gyventi skyrium, — baigė įtikinamu tonu. — Neturiu jokių pareigų, nesu prieš tave susižadėjęs, esu tavo ir tik tavo.

Atsigręžiau į jį.

— Ne, — atsakiau. — Aš suteikiau tau laisvę, Danieli. Aš nenoriu vyro, nenoriu jokio vyro. Negrįšiu pas tave nepaisant susitarimų, kuriuos su ja padarysi. Tas mano gyvenimo etapas baigtas.

— Esi teisėta mano žmona, — atšovė jis. — Susituokėme pagal krašto įstatymus Dievui matant.

— O! Dievui! — purkštelėjau. — Ne mūsų Dievui, tai ką jis mums reiškia?

— Tavo pačios tėvas sukalbėjo žydiškas maldas.

— Danieli! — sušukau. — Jis neprisimena jų, netgi tuomet, kai su tavo motina perkratė atmintį, bandydami atgaminti palaiminimų žodžius. Mes neturėjome rabino, nebuvome sinagogoje, netgi dviejų liudininkų neturėjome. Mus siejo tik tiek, kiek norėjome tikėti — ne daugiau. Aš ėjau tuoktis, tikėdama tavimi ir pasitikėdama, o tu ėjai apsimelavęs, palikęs moterį su vaiku lopšyje. Kad ir koks Dievas prisidėjęs — ta santuoka buvo netikra.

Danielis stovėjo mirtinai išbalęs.

— Kalbi kaip alchemike, — tarstelėjo. — Mes ištarėme vienas kitam priesaiką.

— Neturėjai teisės jos sakyti, — atkirtau.

— Baigi logiškus argumentus ir krypsti į beprotybę, — praradęs viltį pasakė. — Kad ir kokia buvo ta mūsų santuoka, prašau tavęs tuoktis dabar. Kaip moters prašau atleisti ir mylėti mane, nenarstyk manęs kaip mokslininkas. Mylėk mane savo širdimi, o ne galva.

— Atleisk, — atsakiau. — Negaliu. Mano širdis ir protas neperskiriami. Nepasidalysiu į gabalus, kad širdis galėtų gyventi savo gyvenimą, nors protui atrodytų, jog tas gyvenimas neteisingas. Kad ir kiek man kainuos šis sprendimas, priimu jį iki galo, kaip vientisa moteris. Nors tai man kainuos, negrįšiu pas tave į tuos namus.

— Jeigu tai dėl mano mamos ir seserų... — pradėjo jis.

Pakėliau ranką.

— Ramiau, Danieli, — ištariau tyliai. — Jos tokios, kokios yra, ir man jos nepatinka, bet jeigu būtum buvęs man ištikimas, aš būčiau išmokusi su jomis sutarti. Be tavo meilės tai beprasmiška.

— Tai ką tu darysi? — paklausė jis, apimtas nevilties.

— Liksiu su tėvu, o kai ateis laikas, sugrįšime į Angliją.

— Tai yra, kai melagė princesė atsisės į sostą ir išdavikas, kurį myli, išeis iš kalėjimo, — apkaltino vyras.

Nusisukau nuo jo.

— Kad ir kas nutiktų, ne tavo reikalas, ką aš veiksliu, — atsakiau tyliai. — O dabar noriu eiti.

Danielis suėmė mane už rankos. Pro ploną suknelės audeklą jaučiau jo delno karštį. Jis degė kančioje.

— Hana, aš tave myliu, — pasakė. — Tavęs nematyti man — mirtis.

Atsigręžiau ir pažvelgiau jam tiesiai į akis kaip vaikinas, o ne moteris, žvelgianti į sutuoktinį.

— Danieli, negali kaltinti nieko kito, tik save. Nesu iš tų moterų, su kuriomis galima žaisti. Tu mane apgavai, ir aš išmečiau tave iš širdies ir galvos, ir niekas, niekas to nepakeis. Esi man niekas dabar ir visuomet. Viskas baigta. Keliauk savo keliais, o aš eisiu savo. Baigta.

Jis kimiai sudejavęs apsisuko ir metėsi apačion. Kuo tyliau ir greičiau sugrįžau į knygynėlį, užlipau laiptais į mažą miegamąjį, kuriame džiaugiausi savo laisve, įsikniaubiau veidu į lovelę, užsitraukiau ant galvos pagalvę ir tyliai apverkiau prarastąją meilę.

Tai nebuvo paskutinis kartas, kai mes susitikome, bet daugiau artimai nesikalbėjome. Daugumą sekmadienių dirsteldavau į jį, dėmesingai vartantį mišiolą ir kalbantį maldas, kartojantį kiekvieną ritualo punktą, nepaleidžiantį iš akių kunigo su Ostijos, kaip mes visuomet darydavome. Iš klaupto jo motina ir seserys slapčia žvilgčiojo į mane, o kartą pastebėjau jas su dailia lėkšta šviesiaplauke moterimi, užsisodinusia kūdikį ant sulenktos rankos, ir spėjau, kad tai Danielio vaiko motina, o mano anyta ėmėsi pareigos lydėti savo vaikaitį į bažnyčią.

Nusisukau nuo smalsių jų žvilgsnių ir pajutau keistą svaigulį, kurio nebuvau patyrusi kelerius metus. Pasilenkiau į priekį, įsitvėriau nuzulinto klaupto krašto, laukdama, kada tas jausmas praeis, bet jis tik sustiprėjo. Mane užklupo aiškiaregystės dovana.

Kažin ką būčiau atidavusi, kad ji mane aplenktų: mažiausiai norėjau rodyti spektaklį bažnyčioje, ypač kai čia ta moteris su vaiku. Tačiau nuo širmos su krucifiksu, nuo kunigo, nuo akmens arkose stovinčių žvakių ėmė plūsti tamsios bangos, paskandino mane ir prarijo, kad net nemačiau pabalusių savo krumplių, kai įsitvėriau į suolą. Po akimirkos, kai kritau ant kelių, švystelėjo sijono kraštas, o dar po akimirkos apgaubė juoda tamsa.

Išgirdau mūšio triukšmą ir kažkieno klyksmą: „Tik ne mano mažylį! Paimk jį! Paimk jį!” Pajutau atsakanti: „Negaliu jo paimti.“ O tas atkaklus balsas vėl suriko: „Paimk jį! Paimk!”, ir tada pasigirdo siaubingas triokštelėjimas, tarsi virstų visa giria, pasigirdo arklių trypimas, pasirodė vyrai, išsigandusi pavojaus norėjau bėgti, bet nebuvo kur, ir aš suklikau iš siaubo.

— Viskas gerai, — pasigirdo balsas, mylimo Danielio balsas, ir aš atsipeikėjau jo glėbyje. Saulė maloniai kaitino man veidą, nebuvo jokios tamsos, jokio siaubo, jokio lūžtančios medienos traškesio ir kanopų bilsmo per akmenis.

— Nualpau, — suniurnėjau. — Ar ką nors kalbėjau?

— Tik: „Negaliu jo paimti”, — atsakė Danielis. — Ar matei viziją, Hana?

Linktelėjau. Turėjau atsisėsti ir pasitraukti nuo vyro, bet rėmiausi į jo petį, mėgaudamasi gundančiu saugumo jausmu, kurį jis visuomet man teikė.

— Įspėjimas? — paklausė.

— Kažkas klaikaus, — atsakiau. — Viešpatie, na ir siaubingas reginys! Tik nežinau, ką mačiau. Kad ir kas tai buvo, išvydau pakankamai, kad apimtų baimė, bet per mažai, kad ką nors suprasčiau.

— Maniau, kad prarasi aiškiaregystės dovaną, — tarstelėjo jis tyliai.

— Atrodo, ne. Bet ne tokios vizijos norėčiau.

— Tada nurimk, — tarė jis ir pakreipęs veidą į šoną kažkam pasakė: — Nuvesiu ją namo. Galite mus palikti. Jai viskas gerai.

Iškart supratau, kad už jo stovi ratelis žmonių, kuriuos smalsumas atginė prie bažnyčioje suklikusios ir nualpusios moters.

— Ji aiškiaregė, — kažkas pasakė. — Ji buvo karalienės šventoji kvailė.

— Tada nedaug mato... — nusišaipė kažkas prisiminęs, kad atvykau iš Anglijos ištekėti už vyro, kurį po kelių mėnesių palikau.

Mačiau, kaip Danielis parausta iš pykčio. Atsisėdau. Jo ranka iškart stipriau mane apglėbė.

— Ramiau. Aš padėsiu pareiti tau namo ir nuleisiu kraujo. Tu karščiuoji ir drebi.

— Ne, — iškart pasipriešinau. — Nieko man nėra.

Šalia Danielio pasirodė mano tėvas.

— Ar pajėgsi eiti, jeigu mes abu tau padėsime? — pasiteiravo jis. — Ar man paieškoti neštuvų?

— Galiu eiti pati, — atsakiau. — Aš nesergu.

Abu padėjo man atsistoti, ir nuėjome siauru takeliu į skersgatvį, vedantį miesto vartų ir mūsų knygynėlio pusėn. Ant kampo pamačiau lūkuriuojančių moterų būrelį: Danielio motiną, seseris ir moterį su kūdikiu prie šono. Ji spoksojo į mane kaip aš į ją, matavome viena kitą, tyrėme, sprendėme, lyginome. Ji buvo plačiastrėnė iš pieno plaukusi mergina, sultinga kaip persikas, mėlynomis, šiek tiek išvirtusiomis akimis. Ji nusišypsojo man droviai, tarsi atsiprašinėdama, tarsi viltingai. Kūdikis, kurį glaudė prie savęs, buvo tikras žydukas, tamsiaplaukis, juodaakis, rimto veiduko, miela tamsia odele. Iš pirmo žvilgsnio būčiau pažinusi Danielio vaiką, net jeigu ponia Karpenter nebūtų išdavusi paslapties.

Kai žvelgiau į tą moterį, už jos pastebėjau šešėlį, šešėlį, kuris pranyko, vos tik nukreipiau į jį akis. Mačiau tarytum pajojantį jai už nugaros ir pasilenkiantį prie jos raitelį. Sumirksėjau, bet tada liko tik ta mergina, priglaudusi mažylį, ir Danielio šeimos moterys, sukryžiavusios akis su manimi.

— Eime, tėti, — ištariau pavargusi. — Parvesk mane namo.